Šiais laikais, matyt, madinga kovoti už įvairias žmogaus teises. Visur visada reikia ieškoti teisybės ir savų teisių, tačiau kam tas viešas pripažinimas, jei akivaizdžiai patys suprantame – kad VISI tiesiog negalime būti lygūs, nes esame skirtingi. Tad prieš kovojant verčiau reiktų pabandyti tai suprasti.
Anksčiau moterys buvo nepageidaujamos politikoje. Tik 1788 m. JAV moterims suteikta rinkimų teisė. 1918 m. – ir Lietuvoje. Iki šiol rinkimų teisė moterims nėra pripažinta Kuveite ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Moters vaidmuo nuo seno buvo suvokiamas kaip namų šeimininkės, auginančios vaikus ir serginčios namų židinį. Tenka pripažinti, kad anuomet vyras turėjo kur kas didesnes galimybes. Tai ir sukėlė sumaištį tarp vyrų ir moterų. Sugriovė iki tol buvusius stereotipus. Tikriausiai sutiksime, kad feminisčių judėjimai iš dalies palengvino moters gyvenimą. Kovoti dėl gyvenimiškųjų poreikių, sutikime, juk teisinga: kiekvienas turėtų siekti to, ko jis nori ir to, kas jam suteiktų gyvenime prasmės. Tačiau kada pasakyti kovai „Stop“? Į šį klausimą reikėtų atsakyti visų pirma pačiam – ko aš trokštu ir ko noriu gyvenime ir ar tai nepakenks aplink mane esantiems žmonėms.
Nuo pat senovės išsiskyrė tam tikros moters ir vyro veiklos sritys, į kurias nei vienam nei kitam priešingos lyties atstovui nedera buvo kištis. Moterys saugojo namų židinį, augino vaikus, rinko uogas. Vyrai medžiojo ir parnešdavo į namus maisto.
Senovės Spartoje, mergaitės gimimas buvo laikomas giminės nelaime. Vienas išminčius kasryt dėkodavo dievams už tai, „kad sukūrė jį žmogumi, o ne gyvuliu, alėjiečiu, o ne barbaru, vyru, o ne moterimi“.
Išsilavinimas moterims buvo taip pat nepasiekiamas. Dažniausiai jos galėdavo mokytis tik namie. Ir tik to, ko prireiks santuokoje. Todėl daugelis iš jų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti.
Karo tarnyba Izraelyje yra privaloma tiek vyrams tiek moterims. Va ir lygios teisės! Tik kažin ar karingosios feministės kitose šalyse nesukiltų prieš tokį įstatymą, mat juk moterims visgi sunku kariauti… Pabandykime įsivaizduoti moterų kariuomenę – ar tikrai jos galėtų tokiu pačiu pajėgumu kaip vyrai sergėti šalies saugumą?
Taip kaip moterys gebėtų kariauti, taip vyrai „sugebėtų“ pagimdyti vaikus, bei juos maitinti krūtimi… Visi tikriausiai pripažins, kad moteris vienintelė gali tai geriausiai atlikti. Ji sutverta tam. Todėl iš dalies nors lygios teisės ir pripažįsta tėvystės atostogas, vargu ar vyrai galėtų taip pat kokybiškai jas išnaudoti kaip ir moteris. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad moteris iš kūdikio verksmo gali atpažinti 7 jo norus. Vyrai to negali. Tai byloja ir apie prigimtinius mūsų fiziologinius skirtumus. Kiekvienas esame sukurtas tam tikriems darbams, kuriuos galime atlikti geriau nei priešingos lyties atstovas.
Kaip manote, koks santuokos amžius turėtų būti teisingas? Anksčiau jis buvo nustatomas pagal tai, koks subrendęs atrodydavo žmogus. Akivaizdžiai galime pastebėti, jog vyrai bręsta šiek tiek vėliau nei moterys. Tad ar nebūtų sąžininga, tarkim, santuokos amžių vyrams pavėlinti keliais metais? Palyginus 18-metę merginą ir to paties amžiaus vaikiną, neretai būtų galima pastebėti ryškų gyvenimo vertybių, požiūrio į ateities planus skirtumus. Mozambike, Bolivijoje legalus santuokos amžius moterims yra nuo 14 metų, o vyrams – nuo 16 m. Irane moteris jau gali tuoktis 15 m., o vyrai – 18 m. Keisčiausiai nuskambės 12 m. santuokos amžius, kuris legaliai įteisintas Pusiaujo Gvinėjoje (Afrika) vyrams ir moterims. Palyginus kai kurių šalių santuokos amžių, galima pastebėti ir tokią tendenciją, kad dažnai mažiau išsivysčiusios valstybės leidžia tuoktis nepilnamečiams.
Vyrams Lietuvoje visgi yra iš ko pasirinkti: 2009 m. Statistikos departamento duomenimis vyrų Lietuvoje yra 53,5 proc., o moterų – 46,5.
Nors vyrų politikoje ir daugiausia, galima stebėti kintantį moters vaidmenį šioje srityje. Vis dažniau įtakingus postus užima būtent jos. Lietuvos Seime 1992-1996 m. moterų buvo tik 7,1 proc. Šiuo metu skaičius pakilo net iki 18,4 proc.
Senovėje „užgimusi“ ir plėtojama tradicija apie moters išsilavinimą bei dalyvavimą politikoje gali būti ir prielaida apie vėliau susiklosčiusį vyrų ir moterų pasiskirstymą politikoje ir lygių teisių visuomenėje. Matyt, mūsų protėviai taip giliai „pasodino“ lyčių vaidmenų visuomenėje tradicijas, jog jas išrauti sunkiau nei pasodinti šalia kitas sėklas.
Nedarbo lygis Lietuvoje 2008 m. duomenimis: 5,6 proc. moterų ir 6,0 proc. vyrų. Iš to galima padaryti išvadą, jog moterys vis rečiau renkasi galimybę sėdėti namie.
Naujausiais (2008 m.) statistikos departamento duomenimis moteris gyvena ilgiau – maždaug iki 77,6 metų, o vyrai – 66,3 m. Nors jie ir laikomi stipriąją lytimi, tačiau dažniau nutraukia sau gyvybes nei moterys. Ištikus bėdai, jos dažniau links į depresiją, nei nusižudys. O vyras, kuris nemoka ir nenori rodyti savo jausmų viešai – neretai pasirinks lengviausią kelią… Žinoma, tai ne vienintelė ir ne pagrindinė ilgesnio moters gyvenimo amžiaus priežastis.
Kaip įprasta sakyti, jog vyras – stiprioji lytis, taip apie moteris teigiama – kad ji – gražioji. Tačiau pamąstykime, ar taip yra iš tiesų? Imkime pavyzdį iš gamtos: juk visi gyvūnai patinai daug gražesni, ryškesni, puošnesni už pateles. Patinai liūtai, antys, fazanai ir dar kitos gyvūnų rūšys neprilygs blankioms patelėms. Vyriškosios lyties gyvūnams reikia išsiskirti tam, kad galėtų suvilioti patelę. Taip surėdyta gamtos ir anksčiau vyrai taip pat turėjo puoštis prieš moteris, kad jas sugundytų, o ne atvirkščiai, kaip kad yra dabar. Iki šiol dar kai kuriose Afrikos gentyse vyrai tebenaudoja panašų gundymo meną, kaip ir priimta gamtoje.
Daug kas šiais laikais keičiasi. Dažnai vyrai užima moters pozicijas, o moterys vyrų. Svarbiausia, jog būtų savitarpio supratimas ir niekas dėl to nekeltų sumaišties. Gyvename vis labiau tolerantiškame pasaulyje, todėl gebame suvokti kito žmogaus poreikius. Esame lygūs tik tuo, kad visi mes – žmonės. Tik reiktų neužmiršti, kad kiekvienas žmogus yra individualus ir skirtingas.